Noras gyventi šiltame būste yra beveik toks pat senas kaip ir žmonija, juk šiluma – viena pagrindinių gyvybės sąlygų. Pasak istorinių šaltinių, jau senovės Egipte žmonės, kad išlaikytų savo būstų vėsą dykumos kaitroje, statė juos iš storų akmenų ir iš išorės aplipdydavo molio ar purvo sluoksniu. Graikai pirmieji suprato, kad šilumos izoliaciją gerina oro tarpai sienose. Vikingai, kovodami su atšiauriais šalčiais, į tarpus tarp medinių namų sienų dėdavo purvo. Viduramžiais, kad patalpose išlaikytų šilumą, ant sienų kabindavo gobelenus ar sumedžiotų žvėrių kailius. Iki pat praėjusio šimtmečio vidurio, kai pasaulyje pradėta gaminti šiuolaikines šilumos izoliacijos medžiagas, dažniausiai buvo naudojamos organinės gamtoje randamos medžiagos. Pavyzdžiui, Lietuvoje seniau pastatai buvo šiltinami spaliais, kanapėmis, durpėmis, avių vilna, samanomis. Beje, minėtosios anksčiau naudotos medžiagos pasitelkiamos ir mūsų laikais, žinoma, atitinkamai pritaikant jas prie šiuolaikinių reikalavimų.

Didžiausias pastatų konstrukcijų siaubas – drėgmė. Oro drėgmė į statybines konstrukcijas gali patekti dviem būdais: konvekcijos būdu kartu su oro srautu per konstrukcijų plyšius arba dėl difuzijos prasisunkusi pro konstrukcijas. Tinkamai įrengti šilumos izoliacijos ir ventiliacijos sprendimai – vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinančių malonų pastato mikroklimatą ir komfortą: konstrukcijos išliks sausos ir pro jas nejudės nekontroliuojami oro srautai. Tuo pat metu iš patalpų pašalinama atsiradusi perteklinė drėgmė, oro tarša ir kvapai, o vietoje jų patenka šviežias oras.

Statybose naudojant šilumos izoliacijos medžiagas atsiranda galimybė sumažinti pastato konstrukcijų storį, svorį, medžiagų kiekį ir išlaidas. Pagrindinė šilumos izoliacijos paskirtis – sumažinti šilumos perdavimą, šiluminės energijos tarp skirtingos temperatūros objektų pernešimą ir pastato šilumos nuostolius. Tokios savybės matuojamos pasitelkiant šilumos laidumo koeficientą λ (lambda), jo matavimo vienetas – vatas metrui kelvinui (W/mK). Šilumos laidumas parodo, koks šilumos kiekis per vieną sekundę pereina per vieną šiluminės izoliacijos medžiagos kvadratinį metrą, kai sluoksnio storis 1 m, o temperatūrų skirtumas iš abiejų jo pusių yra vienas laipsnis. Kuo mažesnė medžiagos šilumos laidumo koeficiento vertė λ, tuo geresnės jos izoliacinės savybės.

Mažesnis šilumos laidumo koeficientas reiškia didesnį efektyvumą, taigi ir mažesnius šilumos nuostolius. Kai kurių šilumos izoliacijos plokščių minėtoji vertė yra maža, matuojama keliais skaitmenimis po kablelio – mažiau nei 0,04 W/mK, vadinasi, puikiai išsaugo pastato šilumą. Kitų medžiagų koeficiento išraiška gali būti gerokai didesnė, kai kurių plytų ir betono rūšių – apie 1,0 W/mK, metalo koeficientas dar didesnis, net iki 100 W/mK, taigi jis yra geras šilumos laidininkas, galintis sukelti didelius šilumos nuostolius.

Reikia atkreipti dėmesį, kad vienas svarbiausių dalykų pastato energiniam efektyvumui užtikrinti ir šilumos nuostoliams sumažinti yra šilumos izoliacijos ir atitvarų, besiribojančių su lauko oru, efektyvumas, tačiau negalima pamiršti, kad esama ir kitų veiksnių, kurie turi būti užtikrinti geresniems rezultatams pasiekti: rekuperacinis vėdinimas, pastato hermetiškumas, langų išdėstymas naujame pastate, jų efektyvumas ir įstatymas, konstrukcijos be šalčio tiltų ir kiti aspektai.

Technologijos ir sprendimai nuolat vystosi, didėja ir energinio efektyvumo normatyvų reikalavimai. Šiuo metu auga ir energijos ištekliams skiriamos išlaidos, todėl pastatų energinis efektyvumas, arba kitais žodžiais tariant – energijos sąnaudų, būtinų patogioms sąlygoms pastate užtikrinti, dydis, kiekvienam tampa vis aktualesnis.

Dabar renovacija ir šiltinimas – aktualios temos, todėl įmonė "Kingspan Insulation" siūlo įvertinti ir investuoti į savo būsto energinio efektyvumo gerinimą.

Šiuo metu efektyvių šilumos izoliacijos medžiagų namui šiltinti galima nusipirkti bet kurioje statybinių medžiagų parduotuvėje. Tačiau praeityje (prieš pusšimtį ar net šimtą metų) šiltinimo pasirinkimo galimybės buvo labai ribotos, o medžiagos nebuvo aukštos kokybės.

Dabar technologijos ir sprendimai sparčiai patobulėję, tačiau praėjusio amžiaus pradžioje ir viduryje Lietuvoje šiltinama buvo, vaizdžiai kalbant, tuo, kas papuolė po ranka. Kaip šilumos izoliacijos priemonės buvo naudojamos įvairios medžiagos – šlakas, keramzitas, molio sluoksnis, skiedros, šiaudai, samanos, durpės, tekstilės medžiagos ar vilna.

Medienai – visais laikais populiariausiai statybinei medžiagai – Lietuvoje skirta ypatinga vieta. Šiais laikais ji vis dar naudojama tiek kaip laikančioji konstrukcija, tiek kaip dekoratyvinis elementas, tačiau dėl šilumos izoliacijos sprendžiama atskirai, o anksčiau ji tuo pačiu metu buvo pasitelkiama tiek statant laikančiąsias konstrukcijas, tiek šiltinant. Prisiminkime iš abiejų pusių aptinkuotas lentas ar rąstinių namų sprendimus. Rąstiniuose namuose šilumos izoliacijai skirtas ypatingas dėmesys, nes laikančiosios pastato konstrukcijos buvo statomos iš tam tikro skersmens rąstų. Jie gerai akumuliuodavo šilumą ir, patalpai vėstant, medis grąžindavo tai, ką sukaupė, ir sušildydavo vidaus patalpos orą. Plyšius tarp rąstų užkamšydavo samanomis ar kanapinėmis virvėmis. Vidutinio dydžio rąstiniam namui apšildyti sezonui pakakdavo trijų kubinių metrų malkų. Tai tik vienas mažas pavyzdys, kaip mūsų protėviai savo namuose stengėsi išlaikyti šilumą.

Kaip istorinę šiltinamąją medžiagą galima paminėti medienos plaušų plokštes, jų atgimimą galima stebėti ir mūsų laikais. Minėtosios medžiagos buvo naudojamos kaip pagrindinė šilumos izoliacija, tačiau aišku, kad šiais laikais, kad būtų užtikrintos mažos energijos sąnaudos, to per maža.

Dešimtmečius iš dalies ar visiškai pastatų šilumos izoliacijos funkciją atliko laikančiosios mūrinės ar blokinės sienos. Anksčiau – iš plytų sumūrytos ar XX amžiuje statytos gelžbetoninių blokų namų sienos. Dabar siūlomi blokelių sprendimai, kuriems nereikia atskiro šiltinimo. Suprantama, kad ankščiau statytas sienas reikia šiltinti, bet dėl mūsų dienomis pagamintų blokelių šiltinimo galima diskutuoti.

Pagrindinė blokelių sienų konstrukcijos paskirtis – užtikrinti jų stiprumą bei atsparumą ugniai, garso izoliaciją, šiluminę inerciją – vasarą mūras įšyla pamažu, todėl galima mėgautis vėsa, o žiemą – lėčiau atšąla, todėl namuose šilčiau. Be abejo, laikančioji konstrukcija, kaip ir kitos statybinės medžiagos, turi jai būdingą konkretų šilumos laidumą. Jis ne toks efektyvus kaip šiuolaikinių izoliacinių medžiagų, kurių šilumos laidumas yra 0,02–0,04 W/mK, todėl iš blokelių statytus pastatus reikia šiltinti.

Dėl tobulėjančių gamybos technologijų naujausios kartos blokeliai tapo efektyvesni, jų šilumos laidumas gali būti apie 0,1–0,2 W/mK, todėl kai kurių storesnių blokelių rūšių sienų galima nešiltinti – remiantis Lietuvos statybos techniniu reglamentu, tokia teorinė galimybė yra, tačiau vis augančios išlaidos energiniams ištekliams galėtų paskatinti vis dėlto papildomai apšiltinti blokelių sieną arba pasirinkti plonesnius blokelius ir įrengti atitinkamai efektyvią storesnę šilumos izoliaciją. Prieš keletą dešimtmečių naudojamos konstrukcijos: storos plytų sienos, arbolito sienos, surenkami šiek tiek apšiltinti gelžbetonio blokai, teikė nedidelį šiluminio atsparumo efektą. Bet kuriuo atveju jų šiluminis laidumas buvo apie 0,5–1,0 W/mK, o to nepakanka papildomai neapšiltintai sienai.

Jei palygintume šiuolaikinių blokinių konstrukcijų ir senesnių mūrinių konstrukcijų šilumos laidumą, skirtumas būtų akivaizdus. Taigi jei vertintume dabartinių šilumos izoliacijos medžiagų efektyvumą, paaiškėja, kad senesnių blokinių konstrukcijų šilumos izoliacijos savybės yra nepakankamos, todėl jas reikia šiltinti. Nors šiuolaikinių blokelių efektyvumas ir didesnis nei buvusių anksčiau, tačiau jis vis dėlto kelis kartus nusileidžia šilumos izoliacijos medžiagoms. Galima padaryti išvadą – geriausias rezultatas gaunamas, kai naudojamas blokelis, kuris nėra storesnis, nei būtina tvirtumui, derinant su papildomai įrengta šilumos izoliacija. Taip gaunamos plonesnės ir tuo pačiu efektyvesnės sienų konstrukcijos nuo vidinės iki išorinės apdailos.

Jau senokai rinkoje galima išskirti dviejų rūšių medžiagas, kurios mums suteikė platesnės informacijos apie šilumos izoliaciją. Jų šilumos laidumas yra panašus, bet skiriasi atsparumas ugniai, drėgmei, stipris gniuždant ir laidumas ar atsparumas vandens garams.

Šių medžiagų galima įsigyti įvairiais pavidalais – parduodama minkšta ar biri vata, be to, ji gali būti susukta į ritinius ar suspausta į kietesnius lakštus, o putplasčio dažniausiai galima įsigyti įvairaus kietumo lakštais. Ir vatos, ir putplasčio šilumos laidumas panašus: nuo 0,030 iki 0,040 W/mK. Vatos šilumos izoliacija atsparesnė ugniai ir mažiau atspari vandens garams nei putplastis, o pastarasis atsparesnis drėgmei, didesnis ir jo stipris gniuždant. Kiečiausios vatos stipris gniuždant siekia iki 80 kPa, o putplasčio – nuo 60 kPa iki net 700 kPa, todėl jis naudojamas padidintos apkrovos sąlygomis. Dažnai vata pasitelkiama medinių karkasų sprendimams, taip pat fasadams ir stogo konstrukcijoms, o putplastis dažniau naudojamas, kai reikia didesnio atsparumo drėgmei ir gniuždymui, pvz., pamatams ir grindims, pasitelkiamas jis ir stogų bei fasadų sprendimams, jei tai leidžia priešgaisrinės saugos reikalavimai.

Dėl šiuo metu augančių energinio efektyvumo reikalavimų ir išlaidų energiniams ištekliams minėtųjų šilumos izoliacijos medžiagų sluoksnis turi būti gerokai storesnis nei anksčiau. Jei anksčiau, atsižvelgiant į normas ir kitus aspektus, pakako, kad jis būtų 5–10 cm, šiuo metu reikalaujama 15–20 cm ir net daugiau, o aukšto energinio efektyvumo pastatams naudojamas net keliasdešimt centimetrų storio šilumos izoliacijos sluoksnis.

Augantys energinio efektyvumo reikalavimai, laikantis statybos normų ir stengiantis sumažinti išlaidas namų šildymui, priverčia pagalvoti apie efektyvesnę ploniausio sluoksnio šilumos izoliaciją. Šie du sprendimai leidžia užtikrinti efektyvų šiltinimą plonu sluoksniu – kiekvienas pritaikytas savo panaudojimo būdui.

PIR (poliuretano) ir fenolio putų šiluminės izoliacijos medžiagų šilumos laidumas yra kone pusantro karto efektyvesnis už vatos ir putplasčio šilumos izoliaciją. Jų šilumos laidumo koeficientas (lambda) – 0,020–0,022 W/mK (palyginimui – vatos ir putplasčio 0,030–0,040 W/mK). Kuo skaičius mažesnis, tuo efektyvesnis rezultatas, todėl minėtasis skirtumas leidžia pasirinkti kone perpus plonesnį sluoksnį su tuo pačiu šiluminiu atsparumu, arba pasilikti tokio paties sluoksnio šilumos izoliaciją gaunant pusantro karto efektyvesnį sprendimą.

Fenolio putų šilumos izoliacijos lakštai dėl mažo atsparumo vandens garams yra pritaikyti sienoms ir fasadams – tinkuotiems (ETICS) fasadams, ventiliuojamiems fasadams, mediniams karkasams ir betoniniams trisluoksniams blokams, o PIR (poliuretano) šilumos izoliacija  dėl garų nelaidumo, didelio atsparumo drėgmei ir stiprio gniuždant (120–150 kPa) labiau pritaikyta plokštiems stogams, terasoms, drėgnoms patalpoms ir pirtims. Būtina atkreipti dėmesį ir į putplasčio bei PIR bei fenolio putų medžiagų atsparumą ugniai. Jei pirmoji medžiaga yra termoplastiška ir, esant sąlyčiui su ugnimi, lydosi, laša degantys lašai ir sklinda dūmai, tai antrosios medžiagos yra termoaktyvios ir esant sąlyčiui su ugnimi nesilydo, formuoja apsauginį anglių sluoksnį, o fenolio putų šilumos izoliacija skleidžia mažiau dūmų.

Trumpas žvilgsnis į ateitį – sprendimas, jau dabar esantis rinkoje. Tai vakuuminė plokštė – šilumos izoliacijos medžiaga, kurios efektyvumas yra itin aukštas, todėl tikslui pasiekti pakanka labai plono sluoksnio.

Šias šilumos izoliacijos medžiagas apibūdina sensacingai mažas šilumos laidumo koficientas (0,007 W/mK), dėl to jos tris kartus efektyvesnės už PIR ir fenolio putų šilumos izoliaciją ir penkis kartus už vatos ir putplasčio šilumos izoliaciją. Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį, kad jų įrengimas yra specifinis – negalima gręžti, pjauti ar kaip kitaip pažeisti dangos, kuri užtikrina vakuuminių plokščių efektyvumą. Be to, jos kainuoja kelis kartus brangiau nei tradicinės medžiagos, todėl naudojamos specifinėse vietose ir nedidelėmis apimtimis, pvz., stogo terasose ir kitur, kur šilumos izoliacijos sluoksnis ribojamas.

Atsižvelgiant į augančius energinio efektyvumo reikalavimus ir papildomos erdvės bei tuo pačiu plonesnių konstrukcijų būtinybę (tai ypač svarbu didmiesčiuose), šios medžiagos vis populiarėja ir kai kuriais atvejais yra tinkamiausias sprendimas.