Ypač gerai tai matyti miestuose, kai eidami viena gatve „pereiname“ per kelis dešimtmečius ar net šimtmečius – šalia rafinuoto jugendo stiliaus pastato iškilęs šiuolaikiškas biurų kompleksas, kiek toliau stovi neišraiškingas sovietinių laikų statinys, greta jo – savitos architektūros dešimtajame dešimtmetyje statytas namas. Tokia pat marga bei įvairi ir gyvenamųjų namų statyba.

 Lietuvos šimtmečio gyvenamųjų namų statybą galima padalyti į penkis etapus: ikikariniai arba iki Antrojo pasaulinio karo statyti statiniai, sovietinės priespaudos metu statyti namai, dešimtojo dešimtmečio pastatai, ikikriziniai arba didžiojo statybų bumo laikotarpiu pirmajame tūkstantmečio dešimtmetyje iškilę statiniai, ir dabartiniai ar šiuo metu statomi pastatai. Skirtingi laikotarpiai, skirtingos statybų tradicijos ir medžiagos, skirtingi reikalavimus energiniam efektyvumui.

Kiekvienu laikotarpiu, kad būtų užtikrintas ne tik pastato stiprumas, bet ir jo energinis efektyvumas, naudotos skirtingos technologijos, sprendimai ir statybinės medžiagos. Dabartinė situacija, kai kyla išlaidos energijos ištekliams, rodo, kad didžiąją pastatų, statytų iki šio šimtmečio pirmojo dešimtmečio pabaigos, pasaulinės 2008 metų krizės, dalį būtina šiltinti. Pastatams, kurių mūro sienos neturi šiluminės izoliacijos, tai būtų pirmasis šiluminės izoliacijos įrengimas, o tiems statiniams, kurių šiluminės izoliacijos sluoksnis nepakankamas, pvz., praėjusiojo amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo statomi pastatai su labai plonu šiluminės izoliacijos sluoksniu, toks šiltinimas būtų papildomas. Be to, gali prireikti ištaisyti „beprotiškais laikais“ prieš pasaulinę krizę statytų pastatų klaidas. Jei mąstote apie ateitį, šiandien rekomenduojama statyti energiškai kuo efektyvesnius pastatus.

Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikais namų sienos buvo statomos iš medžio, molinių plytų, lauko akmenų, stogui šiltinti naudojamas molio sluoksnis, šlakas ir viskas, kas buvo po ranka. Masyvios konstrukcijos užtikrindavo labai gerą stiprumą, izoliuodavo garsą ir akumuliuodavo šilumą, bet vos tik nustojus kūrenti krosnis, toks pastatas labai greitai atvėsdavo.

Tokie pastatai Lietuvoje statyti iki 1940 metų. Kaimuose daugiausia buvo statomi mediniai, o miestuose – mūriniai iki 6 aukštų pastatai. Pagrindinė daugiabučių pastatų statybinė medžiaga buvo molinės plytos ar lauko akmenys. Šiluminiu techniniu požiūriu tokie pastatai buvo šalti, nes jų sienų, nors ir storų, konstrukcijų energinis efektyvumas mažas, be to, lubos darytos aukštos (net iki 3,7 m), o erdvias patalpas sunku prišildyti. Išorės sienos nebuvo šiltinamos, tik aptinkuojamos.

Palyginti su šiuolaikinėmis šiluminės izoliacijos medžiagomis, tokios 50 cm storio sienos prilygtų 1–2 cm storio šiluminės izoliacijos sluoksniui, o to, žinoma, nepakanka. Šiuos pastatus būtina šiltinti, tačiau reikia atsižvelgti, kad dažnai jie yra kultūros istorijos paminklai, todėl fasado šiltinimas iš lauko pusės yra neįmanomas, kad nebūtų pakeistas statinio vaizdas. Tokiais atvejais galima pasitelkti patalpų šiltinimo iš vidaus sprendimus.

Dar vienas etapas Lietuvos istorijoje, kai buvo statyta daug tipiškų daugiabučių pastatų, kurių statybą reguliavo to meto Vyriausybė. Privačių namų statyba buvo paremta principu „ką, kur ir kaip galima gauti“, todėl dažnai jiems buvo naudojamos įvairios artimiausiems viešiesiems objektams naudotos statybinės medžiagos.

Šį laikotarpį galima išskirstyti į tris etapus. Nuo 1941 iki 1960 metų gyvenamajam sektoriui būdingi pagal stalininio laikotarpio tipinius projektus statyti plytiniai namai, kurių statybos kokybė yra palyginti gera. Tai paaiškinama faktu, kad statybos procesas buvo griežtai pavaldus teisėsaugos institucijoms, statybinėms medžiagoms įsigyti buvo būtinas specialus sertifikatas, visi darbai atidžiai kontroliuojami. Tuo laikotarpiu pastatyti monumentalūs statiniai storomis išorės ir vidaus sienomis, aukštomis lubomis ir dideliais langais. Nors lauko sienos nebuvo papildomai šiltinamos, tokiuose pastatuose dėl storų plytinių sienų pasiekta tiems laikams palyginti gera šiluminė ir garso izoliacija. Šiais laikais, žinoma, tokius pastatus reikia papildomai šiltinti, nes nors jų mūrinės sienos ir storos, jų šiluminis laidumas neatitinka šiuolaikinių reikalavimų.

Antrasis etapas – 1961-1979 metai, kai gyvenamųjų namų sektoriuje pradėta intensyviai statyti tipinius pastatus. Tai buvo daroma pagal 316 ir 318 serijos projektus (vadinamosios „chruščiovkės“), 464 seriją, pradėta ir 467, 103 ir 104 serijos pastatų statyba, o laikotarpio pabaigoje – 602 serija. Išorės sienoms buvo naudotos silikatinės, molinės plytos ir surenkamosios betono plokštės. Pastatai buvo dėžutės formos, fasaduose statomi į išorę išsikišę balkonai ir į vidų nukreiptos lodžijos, todėl atsirado didelių šilumos nuostolių. 

Paprastai vienam mikrorajonui naudoti 2-3 tipiniai projektai, besiskiriantys namų aukštų skaičiumi ir elementų detalizavimu bei butų suplanavimo niuansais. Lauko sienos papildomai nešiltinamos, nebuvo, kaip šiandien, galvojama ir apie ventiliaciją. Tokių pastatų energinis efektyvumas buvo prastas, nes šildymas sovietiniais laikais buvo pigus - tiesiog kaitinama be saiko, o jei patalpose tapdavo per karšta, atverdavo langus. Būtent tuo metu statytų butų su energiniu efektyvumu susijusi techninė būklė dabar yra prasčiausia, todėl tokius pastatus renovuoti būtina. Blokų siūlės buvo nekokybiškai užpildytos prastos kokybės medžiagomis, jos buvo nehermetiškos, laikui bėgant siūlių būklė dar pablogėjo, taip atsirado papildomų šilumos nuostolių. Artėja tokių pastatų eksploatavimo pabaigos terminas, o bloga jų būklė tik spartina prastas prognozes. Šiltinimas gali padėti pagerinti tokių namų energinį efektyvumą ir ilgiau išlaikyti tinkamą konstrukcijos būklę.

Per trečiąjį etapą, trukusį 1980–1981 metais, SSRS statybas reguliuojančiu normatyvu „Pastatų atitvarų šiluminė technika“ nustatyti nauji projektavimo reikalavimai. Tuo metu pradėta populiari tikrai kokybiška 119 serijos pastatų statyba, įgyvendintas ne vienas specialusis projektas. Pagrindine statybine medžiaga daugiausia buvo dideli gelžbetonio ir keramzitbetonio blokai. Šiluminės izoliacijos atžvilgiu išskiriama 119 serija, kai laikančiosioms konstrukcijoms buvo naudojami trijų sluoksnių blokai, taigi ir šiluminės izoliacijos rodikliai buvo pastebimai geresni nei kitų serijų daugiabučių namų. Tačiau dabar jie (ir kitų tuo metu statyti pastatai) nebeatitinka nustatytų reikalavimų.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nustatytos naujos su pastatų energiniu efektyvumu susijusios statybų normos. Žinoma, palyginti su šiuolaikinėmis normomis ir reikalavimais, jos buvo gerokai kuklesnės, tačiau ir išlaidos energijos ištekliams buvo gana nedidelės. Daugiabučiai namai statyti rečiau, tačiau vystėsi privačių namų statyba.

Būstų srityje šiuo laikotarpiu vykdytos staigios reformos: privatizacija, denacionalizacija, žemės reforma, vystėsi būsto rinka. 1992–2002 metais tipinė daugiabučių namų statyba buvo beveik nutrūkusi. Sparčiau vystėsi naujų individualių privačių namų, biurų pastatų ir visuomeninių pastatų statyba. Daugelyje objektų pradėti rekonstrukcijos ir renovacijos darbai. Statybas pasiekė naujos medžiagos ir technologijos, todėl teoriškai buvo įmanoma statyti kokybiškiau ir pasitelkti modernius sprendimus, įskaitant ir šilumos izoliacijos sritį. Jei palygintume tuometines normas su dabartinėmis, įskaitant išlaidų energijos ištekliams skirtumą, išvystume, kad nors ir buvo nustatytos šilumos izoliacijos normos, jos buvo gerokai kuklesnės, todėl dabar tuo metu statytus pastatus pageidautina ar net būtina papildomai šiltinti.

Šio amžiaus pradžioje vyko sparti ekonomikos plėtra, tad buvo statoma daug namų. Tiesa, įvairūs ekonominiai veiksniai lėmė vadinamojo burbulo susiformavimą, o tai skatino dideles išlaidas, žemą kokybę ir greitosiomis vykdomas statybas.

2006-2007 metais Lietuvoje stebėtas ekonomikos perkaitimas, o viena jo priežasčių – neproporcingos kreditavimo apimtys. Kreditus galėjo gauti kone visi, sparčiai didėjo suteiktų hipotekinių kreditų kiekis. Milžiniškai išaugo statybos apimtys. Šį laikotarpį apibūdina kelios neigiamos tendencijos: neadekvačiai aukštos išlaidos statyboms, prastos kokybės statybos darbai, nerentabilūs ir naudotojui nedraugiški objektai. Buvo įgyvendinta daug projektų, kurie nebeatitinka šiuolaikinių reikalavimų: neapgalvoti inžineriniai techniniai sprendimai, pigios prastos kokybės statybinės medžiagos, dideli eksploatacijos kaštai. Išvardyti dalykai būdingi daugeliui privačių namų gyvenviečių, įsikūrusių Vilniaus apylinkėse, daugiabučiams pastatams ir kitiems objektams. Nemažai jų būtinas kapitalinė rekonstrukcija ir renovacija. Reikia pabrėžti, kad šiltinimas atliktas aplaidžiai ir neprofesionaliai, padaryta daug klaidų, naudotos netinkamos medžiagos.

Žinoma, ne visi namai statyti nekokybiškai, tačiau vis dėlto jie sudarė didžiąją dalį. Kad būtų pagerintas tokių namų energinis efektyvumas, iš pradžių reikėtų juos kruopščiai patikrinti ir nustatyti trūkumus. Vėliau juos reikia pašalinti ir numatyti papildomą šiluminės izoliacijos sluoksnį, kuris atitiktų šiandienius reikalavimus.

Naujas pastatas statomas šiandien, o juo bus naudojamasi ateinančius 50 ar net 100 metų. Stebint dabartinę situaciją, kai auga išlaidos energijos ištekliams, rekomenduojama namą statyti kiek įmanoma energiškai efektyvesnį, kad ateityje nereikėtų nerimauti dėl didelių šildymo kainų. Energinis efektyvumas – ne tik šiltinimas, tai ir techninių sprendimų bei statybinių medžiagų visuma, tačiau aišku, kad atitinkama šiluminė izoliacija – vienas svarbiausių aspektų geresniam rezultatui pasiekti.

Šiuolaikinė statybos samprata apima nepriekaištingą kokybę, energinį efektyvumą, tvarumą, efektyvų ir apgalvotą išteklių naudojimą, draugiškumą aplinkai. Šiandienos pastatuose – tiek daugiabučių projektuose, kuriuos Lietuvoje sėkmingi įgyvendina įvairūs vystytojai, tiek statant privačius namus, palaipsniui įgyvendinami tvariam pastatui taikomi principai. Vis daugiau dėmesio skiriama žemų energijos sąnaudų statiniams, žaliajai statybos krypčiai, pasyviesiems namams. Reikėtų pabrėžti, kad nuo 2019 metų visi naujai statomi valstybiniai ir savivaldybei priklausantys statiniai, o nuo 2021 metų ir visi nauji statiniai turi būti beveik nulinio energinio efektyvumo lygio. Tai lemia ir atitinkamų šiluminės izoliacijos medžiagų pasirinkimą, tinkamą jų pritaikymą. Šiluminė izoliacija – vienas iš energinio efektyvumo ir tvarios statybos kertinių akmenų, kartu su šiuolaikiškais inžineriniais techniniais sprendimais ji kuria patogią, saugią ir sveiką aplinką.

Apie pastatą ir jo energinį efektyvumą reikia galvoti įvairiais aspektais: šilumos izoliaciją ir jos storį, rekuperacinę vėdinimo sistemą, kurį į pastatą patenkant šviežiam orui grąžina šilumą, langų pasirinkimą ir jų statymą, pastato hermetiškumą, sprendimus išvengiant šalčio tiltų, sukeliančių didelių šilumos nuostolių. Statant naują statinį svarbi ir jo vieta – didesni langai turi būti nukreipti į pietų pusę. Ir, žinoma, svarbi statybos kokybė bei tinkamų technologinių sprendimų pasirinkimas, nes geri sprendimai veiksmingi tik tuomet, jei jie tinkamai įgyvendinti.