Keičiant šildymo būdą pigesniu dažniausiai „gydomi“ simptomai, o ne realios problemos priežastys – prastas pastato energinis efektyvumas ir šilumos izoliacija. To rezultatas – didelės energijos sąnaudos. Jei išvengiama šilumos nuostolių ir užtikrinama, kad pastatas kiek įmanoma ilgiau išlaikytų šilumą, šildymo sistemos pasirinkimo klausimas pasidaro nebe toks svarbus, nes bendros energijos sąnaudos gerokai sumažėja ir išlaidų skirtumas nebėra didelis. Energiniam efektyvumui pagerinti galima pasitelkti kelis sprendimus, bet aišku, kad pastato konstrukcijų, turinčių sąlytį su lauku, šiltinimas yra labai svarbus. Žinoma, jei jis technologiškai tinkamai įgyvendintas.

Jau šiandien, nelaukiant naujo šildymo sezono, verta pamąstyti, įvertinti ir apsispręsti dėl pastato šiltinimo, kas leistų sumažinti priklausomybę nuo neprognozuojamai augančių energijos kainų. Kiekvieno pastato situacija ir galimybės skiriasi. Nepamirškite, kad storos sienos nėra rodiklis. Jei palygintume jų šilumos laidumą su šiuolaikinių šilumos izoliacijos medžiagų, sienų efektyvumas bus lygus tik porai šiuolaikinės šilumos izoliacijos medžiagos centimetrų. Dėl šios priežasties net plonas šilumos izoliacijos sluoksnis suteiks pastebimą efektą ir sumažins šilumos nuostolius.

Toliau apžvelgsime tas pastato dalis, kurias galima šiltinti, kad būtų pagerintas pastato energinis efektyvumas, atkreipdami dėmesį į svarbiausius konstrukcinius mazgus, kad procesas būtų atliktas kuo tinkamiau.

Dar vienas svarbus momentas – šiltinimas ne tik padeda sumažinti energijos išteklių sąnaudas, bet ir pagerina gyvenamųjų patalpų komfortą. Pastate pakyla temperatūra, grindys ir stogo plokštumos pašiltėja, išnyksta nekontroliuojami oro srautai, gerėja estetinis pastato vaizdas bei mikroklimatas. Be to, išauga ir nuosavybės vertė.

Stogas – viena svarbiausių pastato dalių, pro kurias gali išeiti šiluma, todėl svarbu atkreipti dėmesį į jo energinį efektyvumą: įvertinti konstrukciją ir apšiltinimą, pastarąjį padidinti ar apskritai pakeisti. Be to, reikia įvertinti, kaip suformuotas oro nepraleidžiantis sluoksnis ir garo izoliacija iš vidaus, kaip įrengtas vėjo ir drėgmės izoliacija bei išorinė hidroizoliacija.
Išskiriami trijų rūšių stogai, visiems jiems būdingos kiek kitos savybės ir šilumos izoliacijai keliami reikalavimai.

Sutapdinti stogai ir stogo terasos.

Tai horizontalios stogo konstrukcijos su labai mažu nuolydžiu (iki 5 proc.). Dažniau naudojamos betoninės perdangos plokštės, bet esama sprendimų, kai naudojamos medžio konstrukcijos. Jei konstrukcija senesnė, iki tol buvęs šilumos izoliacijos sluoksnis (pavyzdžiui, akytasis betonas ar keramzitbetonis, padengtas bitumu) dažnai būna neefektyvus. Tokiu atveju stogus galima renovuoti pašalinant visą izoliacijos sluoksnį iki perdangos ir uždedant naują arba ant senos konstrukcijos dėti papildomą šilumos izoliacijos sluoksnį ir hidroizoliaciją. Jei kalbame apie medines konstrukcijas, jos gali būti izoliuotos seniau gaminta akmens arba stiklo vata ir jos storis gali būti nepakankamas. Tuomet ankstesnį šiltinimą rekomenduojama keisti į šiuolaikinį arba bent padidint šilumos izoliacijos sluoksnį.

Šlaitiniai stogai, kai šiluminė izoliacija įrengta tarp laikančiųjų konstrukcijų, paprastai – gegnių.

Tokiais atvejais reikia išsiaiškinti, ar šiltinti galima iš išorės, ar iš vidaus. Dažnu atveju nuimti stogo dangą būtų netikslinga. Tokiais atvejais stogo konstrukcijas galima atverti iš vidinės pusės ir šilumos izoliaciją pakeisti ar papildomai apšiltinti iš patalpos vidaus. Be to, svarbu išsiaiškinti, ar nepažeistas ir ar teisingai įrengta garo izoliacija, nes ji svarbi siekiant išvengti šilumos nuostolių bei kondensato rizikos. Žinoma, reikia įvertinti, ar šilumos izoliacijos išorinėje pusėje tinkamai įrengta vėjo izoliacija. 

Ant difuzinės plėvelės, kuri apsaugo nuo drėgmės ir vėjo, bet laidi garams, galima iš karto dėti šilumos izoliaciją (išskyrus skarda dengtus stogus). O antikondensacinė plėvelė yra atspari drėgmei, nelaidi garams, todėl ant jos šiluminės izoliacijos dėti negalima. Tarp tokios plėvelės ir šiluminės izoliacijos medžiagų turi būti suformuotas papildomas oro tarpas ir vėdinimas. Šiuo atveju reikia prisiminti, kad vatos šiluminei izoliacijai be specialios apsaugos nuo vėjo reikia numatyti ir apsaugą nuo dėl oro konvekcijos atsiradusių oro srautų, kitaip ji gali prarasti savo šilumines savybes. 

Gerinant nuožulnių stogų energinį efektyvumą svarbu įvertinti visą konstrukciją ir keičiant ar papildant šiluminę izoliaciją taip sutvarkyti visus sluoksnius, kad neatsirastų kondensato problemų ir šilumos izoliacija atliktų savo funkciją, nes neteisingas įrengimas nepadės išvengti šilumos nuostolių.

Šlaitiniai stogai su šaltomis palėpėmis, kai šiltinamas ne stogas, o viršutinio aukšto perdanga.

Daugeliui daugiabučių ir privačių namų šalta palėpė - tinkamas sprendimas. Svarbu tinkamai apšiltinti viršutinio aukšto perdangą, kad patirtume kuo mažiau šilumos nuostolių. Svarbu labai gerai įrengti šiltinimo sluoksnių susijungimą, kur sienos apšiltinimas susieina su perdangos šilumine izoliacija. Tokio tipo palėpėse dažniausiai pasitaikančios klaidos – tarpai be šiltinimo medžiagos arba per plonas jos sluoksnis. Kaip ir kitose konstrukcijose, čia svarbu tinkamai įrengti izoliacinius sluoksnius, apsaugančius nuo vėjo, drėgmės ir garų. Esama ir dar vieno įdomaus sprendimo: negyvenamąsias šaltas palėpes galima paversti į gyvenamąsias šiltinant ne perdangą, o patį stogą. Tokiais atvejais erdvės pakankamam šilumos izoliacijos sluoksniui dažnai yra per mažai, todėl, norint, kad pastate atsirastų papildoma apšiltinta patalpa, čia reiktų įrengti efektyvesnę šiluminę izoliaciją.

Lietuvos statybų reglamentas numato, kad stogas, lyginant su kitomis pastato konstrukcijos dalimis, turi būti labiausiai apšiltintas, nes per jį galima prarasti daugiausiai šilumos. Apšiltinant stogą svarbu įvertinti ir išorinių sąlygų įtaką – tiesioginį saulės poveikį, lietų, sniegą, oro sąlygas. Svarbu iš išorės atidžiai įrengti hidroizoliaciją bei sutvarkyti oro nepraleidžiantį sluoksnį ir garo izoliaciją patalpos viduje. Nevalia pamiršti ir apie vėdinimo tarpsluoksnius bei tinkamą plėvelių naudojimą po nuožulnių stogų dangomis.

Taip pat kaip per stogą, šilumą galima prarasti ir per sienas. Prie sienų priskiriami ir langai, todėl senų langų pakeitimas į atitinkančius šiuolaikinius standartus ir tinkamas jų įstatymas gali pagerinti bendrą pastato energinį efektyvumą. Šiame skyriuje išsamiau apžvelgsime sienų konstrukcijas, neišskiriant langų.

Sienų konstrukcijas galima padalyti į dvi rūšis: pirmoji – mūrinė konstrukcija, kai šiluminė izoliacija įrengiama ne pačiame mūre, o patalpos vidinėje arba išorinėje pusėje; antroji – medinė karkasinė konstrukcija, kai šiluminė izoliacija įrengiama tarp pačių konstrukcijų ir išorinėje ir (arba) vidinėje konstrukcijos dalyje.

Į ką svarbu atkreipti dėmesį:

• Kokia konstrukcijos būklė? 

Gali būti, kad norint tinkamai atlikti šiltinimo darbus reikės papildomų veiksmų: pašalinti įtrūkimus, išspręsti konstrukcijų drėgmės problemas, eliminuoti sienų deformacijas bei kitus trūkumus, kad būtų užtikrinta tinkama sienos eksploatacija.

• Kokį šiltinimo būdą naudoti ir kokia apimtimi? 

Senesni pastatai dažnai apšiltinti labai prastai. Gali būti, kad buvo naudota prastų šilumos sulaikymo savybių izoliacinė medžiaga arba yra nešiltinta mūrinė siena. Jei prieš 20-30 metų pastatas šiltintas plonu šiluminės izoliacijos sluoksniu, esama rizikos, kad laikui bėgant šiluminė izoliacija neteko savo savybių, be to, gali būti, kad ji buvo netinkamai įrengta ir būtina ją visiškai pakeisti arba įrengti papildomą sluoksnį.

• Kokios būklės yra oro nepraleidžiantis sluoksnis ir garo izoliacija?

Mūriniuose namuose mūras atlieka oro nepraleidžiančio sluoksnio ir garų izoliacijos funkciją, todėl reikia įvertinti, ar jo nereikia papildomai remontuoti, užpildyti išskilimų, tarpų, išspręsti tinko problemų. Medinių karkasų pastatuose garo izoliacija paprastai tiesiama iš vidaus, tačiau senesniuose namuose šiuo tikslu gali būti panaudotos medinės lentos ir aptinkuotų medinių balanų tinklas. Bet kuriuo atveju reikia siekti, kad pastato siena ir visas pastatas būtų padengtas orui nepralaidžiu sluoksniu, kuris daugeliu atveju atlieka ir garo izoliacijos funkciją.

• Kurią sienos pusę šiltinti?

Pastatą galima šiltinti ir iš vidaus, ir iš išorės. Fizikos požiūriu šiltinimas iš išorės yra geresnis ir saugesnis sprendimas, nes tuomet pastato konstrukcija lieka šiltojoje dalyje. Tačiau pasitaiko atvejų, kai šiltinimas iš lauko pusės yra neįmanomas: kai pastatas yra kultūros vertybė, kai daugiabučio namo gyventojai nesutaria dėl viso pastato šiltinimo, o bute šalta, kai fasadą jau spėta atnaujinti ir neplanuojama jo keisti, jei šiltinami poilsio namai ir vasarnamiai. Išvardytais atvejais galima galvoti apie šiltinimą iš vidaus, tačiau būtina tinkamai įvertinti situaciją ir pasirinkti techniškai tinkamiausią sprendimą.

Šiltinant fasadą iš lauko pusės paprastai renkamasi iš dviejų variantų: pirmasis – tinkuoti fasadai (ETICS), kai tinkuojama tiesiai ant šiluminės izoliacijos, antrasis – įrengiamas ventiliuojamas fasadas, kai tarp šiluminės izoliacijos ir fasado apdailos paliekamas oro tarpas. Pastaruoju atveju fasado apdailai galima naudoti įvairias medžiagas – nuo medinių dailylenčių iki metalo, plokščių ir pluoštinio cemento dailylenčių.

Pora svarbių momentų, kurie užtikrins gerą rezultatą: stenkitės, kad šiluminė izoliacija būtų kuo vientisesnė, be plyšių tarp plokščių, užklijuokite vėjo izoliacijos siūles, jei fasadas ventiliuojamas, venkite galimų oro srautų tarp konstrukcijų ir šiluminės izoliacijos, pasirinkite kuo mažesnio šiluminio laidumo tvirtinimus (pvz., aliuminis yra labai laidus šilumai, dėl jo rasis didelių šilumos nuostolių, todėl labiau tiks nerūdijantis plienas), sujunkite cokolio ir stogo šiluminės izoliacijos sluoksnius su sienos šilumine izoliacija, užtikrinkite oro ir garų izoliaciją iš konstrukcijos vidinės pusės ir vėjo izoliaciją iš šiluminės izoliacijos išorinės pusės.

Pasitaiko, kai dėl tam tikros situacijos renovacijos metu negalima įrengti storos šiluminės izoliacijos. Jei pakeisite langus ir išspręsite pastato hermetiškumo klausimą, net palyginti nestoras šiluminės izoliacijos sluoksnis duos didelį efektą. Ir čia galima pasitelkti efektyvesnes šiluminės izoliacijos medžiagas.

Laietuvos statybos reglamente nustatyta, koks turi būti naujai statomų statinių sienos minimalus šiluminis atsparumas (U vertė), tačiau tai minimalus rekomenduojamas rodmuo. Reglamentas taip pat nustato, kad pastatas turi pasiekti konkrečias bendras energinio efektyvumo reikšmes, taigi sienų šiltinimas konkrečiu sluoksniu palengvina minėtųjų normatyvų vykdymą. Tačiau svarbiausias aspektas – efektyvumas ir storesnis šilumos izoliacijos sluoksnis bus efektyvesnis kalbant apie energijos sąnaudas, o didesnės investicijos ateityje atsipirks. Statant naujus pastatus rekomenduojama mūro konstrukcijas šiltinti tik iš išorės, o medines konstrukcijas šiltinti tarp stovų, papildomai apšiltinant iš vienos ar abiejų pusių.

Galima galvoti, kad grindys yra žemai, po jomis – žemė, tad šilumos nuostolių čia neturėtų būti. Ne! Pastatas šilumą gali prarasti ne tik per sienas ir stogą, bet ir per grindis – tą galima pajusti ant jų vaikštant basomis. Galima išskirti dvi grindų rūšis, pirmoji – neventiliuojamos grindys, kai grindys įrengtos tiesiai ant žemės, antroji – ventiliuojamos grindų konstrukcijos, paprastai medinės, papildytos šilumine izoliacija, o po konstrukcija yra tarpsluoksnis tarp jos ir žemės. Antrosios rūšies konstrukcija labiau tinka mažiems pastatams, pvz., vasarnamiams ir poilsio nameliams. Daugiabučiuose pastatuose dažnai būna įrengti rūsiai, kurių grindys turi tiesioginį sąlytį su žeme, bet paprastai juose palaikoma aukštesnė už lauko, bet žemesnę už gyvenamųjų patalpų temperatūra, tad rūsio perdanga laikoma sąlyginai ventiliuojamomis grindimis, kurias reikia šiltinti.

Naujai statomuose pastatuose architektai ir statybos specialistai iš karto numato šiluminę izoliaciją, ją nustato ir Lietuvos statybų reglamentas. Vis dėlto rekomenduojame, kiek leidžia galimybės, pagalvoti apie ateitį ir nesivadovauti minimaliais reikalavimais, kad būtų dar labiau sumažintos energijos sąnaudos.

Atkreipkite dėmesį, kad bendram energiniam efektyvumui užtikrinti nepakanka vien storo šiluminės izoliacijos sluoksnio, tai turi būti suderinta su kitais veiksmais: efektyvių langų pasirinkimu, tinkamu jų įstatymu ir išdėstymu pastate, rekuperaciniu vėdinimu, pastato hermetiškumu, konstrukcijomis be šalčio tiltų ir t. t. Naujai statomuose namuose šiluminė izoliacija turi būti įrengiama kompleksiškai su pamatų šilumine izoliacija: pvz., vertikaliu pamatinės dalies šiltinimu (jei pamatai juostiniai) arba šilumine izoliacija, kuri įrengta per visą plokštumą po plokštuminiais pamatais, sujungiant ją su cokolio šiltinamąja dalimi.

Renovuojant svarbu įvertinti konstrukcijas. Jei grindys betoninės, tai apšiltinti jas iš lauko pusės būtų sudėtinga, nes reiktų atlikti betono demontavimo darbus, tad reikėtų rinktis galimybę papildomai įrengti šiluminę izoliaciją virš betono. Dažnai galima pasirinkti efektyvesnius šiluminės izoliacijos sprendimus, kai situacija pagerinama naudojant plonesnes, bet turinčias tas pačias savybes, priemones. Bet kuriuo atveju betono grindų apšiltinimui iš viršaus būtini bent 10 cm, kad būtų galima įrengti šiluminę izoliaciją ir išlyginamąjį betono sluoksnį. Vietoje betono galima rinktis plokštę, ne itin storą ir paskirstančią apkrovas, taip ploninant bendrą storį grindų šiltinimo sluoksnį. Tam tikslui tinka OSB, faneros ar kiti sprendimai. Bet kuriuo atveju įrengta 5 cm šiluminė izoliacija leis pajusti efektą, bet jei bus pasirinkta efektyvesnė nei įprasta šiluminė izoliacija, rezultatas bus dar geresnis.

Daugiabučių namų rūsiuose paprastai lubos šiltinamos tiesiog tvirtinant prie jų šilumos izoliacijos sluoksnį. Svarbu pasirinkti tinkamą šiluminės izoliacijos storį, kad po jos įrengimo būtų galima be problemų vaikščioti po rūsį.

Kai grindys yra medinės, galima įrengti papildomą izoliaciją tiek neardant grindų konstrukcijos, tiek "atveriant" konstrukciją, kad viduje esantis šiluminės izoliacijos variantas būtų pakeistas į efektyvesnį ir šiuolaikiškesnį. Jei betoninės perdangos ir betoninių grindų atveju būtent betonas atlieka oro nepraleidžiančio sluoksnio ir garų izoliacijos funkciją, tai medinio karkaso atveju svarbu užtikrinti vėjo ir garo izoliaciją, jei konstrukcija iš apačios laikoma ventiliuojamomis grindimis.

Tai pastato dalis, esanti žemiau nei fasadas. Kalbant apie šiltinimą, čia reikėtų priskirti ir po žeme esančią dalį iki pamatų apačios. Kadangi paprastai pamatai yra iš aukšto šilumos laidumo medžiagų ir prastai izoliuoja šilumą. Vieni labiausiai paplitusių – itin tvirti juostiniai betoniniai pamatai, bet jų šilumos izoliacinės savybės itin prastos. Žinoma, jau įrengtų pamatų iš apačios greičiausiai nebus galima apšiltinti, tačiau jų šonų apšiltinimas duos didelį efektą.

Šiltinant cokolį svarbu įvertinti jo techninę būklę, kad atkasus pamatus nebūtų nekiltų grėsmė konstrukcijų stabilumui, pamatai nepakryptų ir būtų išvengta kitų rizikų. Prieš pradedant darbus situaciją turėtų įvertinti specialistas. Vėliau būtina įvertinti pamatų būklę, atlikti būtinus remonto darbus, užtikrinti hidroizoliaciją. Kitas etapas – šiltinimas ir hidroizoliacijos įrengimas. Būtina vengti oro plyšių tarp pamatų ir šilumos izoliacijos, kad neatsirastų oro srovių ir nebūtų prarandama šiluma.

Naujai statomų statinių cokolių ir pamatų šiluminė izoliacija, dažnai ir grindų šiluminė izoliacija, esant galimybei sujungiamos, kad būtų išvengta situacijos, kai šiluminės izoliacijos sluoksnį nutraukia, pvz., betoninis pagrindas ir taip atsiranda šalčio tiltas. Kad sprendimas būtų ilgalaikis, svarbu įvertinti šiluminės izoliacijos tvirtumą ir atsparumą drėgmei.

Kaip ir kitose pastato dalyse, taip ir čia galima pagerinti energinį efektyvumą. Be to, taip bus ne tik sumažinti šilumos nuostoliai, bet ir pastebimai pagerintas komfortas. Dažnai padidintos drėgmės patalpose, vonios kambariuose, dušo patalpose šaltos grindys, sienos ir lubos sukelia daugiausiai nemalonumo. Tokias patalpas reikia šiltinti drėgnoms sąlygoms pritaikyta šilumine izoliacija ir taip pasieksite, kad patalpa ilgiau būtų šilta, paviršiai taptų šiltesni, o basoms kojoms nereikėtų jausti šaltos grindų plokštumos.

Jei grindys šildomos, tuomet sumažinamos energijos sąnaudos, nes šiluminė izoliacija leis geriau išlaikyti šilumą ir nešildyti po grindimis esančios žemės ar šaltų konstrukcijų. Situaciją rūsyje galima pagerinti ir apšiltinant drėgnas sienas. Tuomet sienų paviršius bus sausas, čia bus maloniau būti, bus prarandama mažiau šilumos. Situaciją ir sprendimus reikia įvertinti prieš imantis darbo, nes tokiam šiltinimui būtina ne tik atitinkama šiluminė izoliacija, bet ir tinkamas techninis sprendimas, kad drėgmė iš išorės nepasiektų sienų, grindų ir kitų vietų.

Būtina paminėti ir pirtis, kuriose papildomas apšiltinimas leis pasiekti tą patį karštį sunaudojant mažiau šilumos energijos bei ilgiau išlaikyti šilumą. Šioms patalpoms skirta šilumos izoliacija su folijos danga, kuri ne tik pagerina šilumines savybes, bet ir apsaugo šilumos izoliaciją nuo drėgmės